iVilnius.lt

Sausio 23 13°C

Paveldas

Pagrindinis > Apie Vilnių > Apie Lietuvą
Kultūrinis kraštovaizdis. Kraštovaizdis, kuris yra sukurtas žmogaus bei kartu atspindintis jo bendrąjį emocinį būvį, vadinamas kultūriniu. Visas kraštovaizdis, sukurtas iki XX a. vidurio ir turintis integruotų įvairių elementų: žemės paviršiaus relfefo formų, želdinių, vandens telkinių, vandens telkinių ar kitų statinių, laikomas istoriniu.

Lietuvos povandeninis archeologijos paveldas. Įvairūs archeologiniai objektai, vietovės, kultūriškai reikšmingi nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, esantys dalinai ar pilnai po vandeniu – toks paveldas vadinamas povandeniniu archeologijos paveldu. Vieninteliai moksliniai duomenų šaltiniai – povandeniniai radiniai ir tyrimai.

Lietuvos kryždirbystė. Lietuvos tautodailininkai jau nuo seniausių laikų garsėjo savo nagingumu, įspūdingais gaminiais iš įvairių medžiagų, tarp jų ir medinių dirbinių. Mediniai kryžiai ir visa kryždirbystė buvo įtraukti į Lietuvos paveldo sąrašus. Taip pat šiam paveldui priklauso ir tradiciniai lietuvių liaudies mediniai paminklai kaip kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai bei koplytėlės, kurie puošia ir suteikia unikalumo Lietuvos kraštovaizdžiui. Tradicinio meno kūrėjai-meistrai taip pat labai svarbūs, jie neretai susitinka įvairiuose meistrų pleneruose ir taip stengiasi pasitikrinti savo meistriškumą, o savo kūriniais papuošia vietovę (miestą/gyvenvietę), to renginio šeimininkę.

Lietuvos liaudies sakralinė dailė. Liaudies sakralinis menas – svarbi sakralinės dailės paveldo dalis. Katalikiškosios reformos laikotarpiu, XVII a., kaimiškose vietovėse susiformavo pamaldumo tradicijos. Didžiausią įtaką to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liaudiškos pakraipos sakralinei dailei turėjo barokas, šio stiliaus profesionaliosios dailės kūriniai.

Pasaulinio paveldo objektai Lietuvoje. UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) organizacijos viena iš aktyvios veiklos sričių – pasaulio materialaus ir dvasinio paveldo išsaugojimas visų mūsų ateities kartoms. Šiuo metu UNESCO pasaulio pavelde yra šie objektai:
• Vilniaus senamiestis;
• Kuršių nerija;
• Kernavės archeologinė vietovė;
• Struvės geodezinis lankas;
• Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
• Dainų šventės tradicija;
• Sutartinės.

Lietuvos klasicistinė architektūra. XVIII a. antrojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjęs politinis chaosas skatino reformų paieškas. Švietėjų, aukštinusių proto ir mokslo galią, sąjūdis Europoje sukėlė kultūros ir visuomenės gyvenimo poslinkius. Lietuvoje atsirado periodinė spauda, 1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną buvo įvykdyta švietimo reforma. Visuomenės gyvenimo permainos paskatino domėtis antikos ir renesanso menu. Europoje atsiradus klasicizmui, naujai meno srovei, meno kūrėjai ėmė vadovautis antikos ir renesanso principais, siekė darnos, absoliutaus grožio ir tobulumo, kurie suteiktų žmogui pusiausvyrą ir ramybę. Architektūroje pastatų ir ansamblių planavimui būdinga simetrija, sukurta stačiakampėmis ir kvadratinėmis struktūromis, naudojant orderines sistemas, kolonų portikus ir trikampius frontonus. Prasidėjo naujo tipo pastatų statybos: mokyklos, teatrai, arklių pašto stotys, prekybos namai ir kt.

Kulinarinis paveldas. Lietuvių liaudies kulinarija formavosi ištisus šimtmečius: liaudiški receptai keitėsi, buvo įtakoti pirklių atvežtų prieskonių, žmonių migracijos. Verta paminėti, jog didžioji dalis lietuviško kulinarinio paveldo - Lietuvos bajorų stalo valgių - išnyko.
Vis dėlto nors Lietuva sąlyginai nedidelė, bet kiekvienoje etnografinėje srityje gyventojai maitinasi ar lepinasi ganėtinai skirtingais valgiais. Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija, garsėja savo kastiniu su virtomis neluptomis bulvėmis. Toks patiekalas yra išskirtinis ne tik šiame Lietuvos regione, bet ir visame pasaulyje neturintis pakaitalų šviežiai aštraus skonio grietinės plakinys. Net ir šiais laikais ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje, bet ir visame pasaulyje yra puikiai žinomi garsieji Memelio strimėlių tefteliai pomidorų padaže. Dzūkijos regionas žymus savo daugiausia bulvių ir grybų patiekalais: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykai, rauginti kelmučiai su grietine ir svogūnu, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grietinėje troškintos voveraitės, grietinėje apkepti gudukai ir visaip kitaip kepti, virti, troškinti cikriniai, bobausiai, briedžiukai, raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai ir kt. Aišku, jog būtų nusikaltimas nepaminėti ir žinomos visoje Lietuvoje dzūkiškos bandos ant kopūsto lapų.
Suvalkiečių pasididžiavimas – nuostabaus skonio mėsos gaminiai: naminis skilandis su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant kopūstlapio, idealaus skonio rūkyti kumpiai ir išpjovos, rūkytos dešros. Aukštaičiai garsėja savo miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais.

Archeologijos paveldo apsauga. Įvairūs archeologijos ir mistinės mitologijos paveldo objektai Lietuvoje pasižymi didele įvairove: tarp jų piliakalniai, senoviniai pylimai ir gynybiniai įtvirtinimai, senųjų miestų vietos, statinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitos senovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis, pėdomis ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos, keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos laidojimo vietos.

Urbanistikos ir architektūros paveldo apsauga. Urbanistikos ir architektūros paveldui priskiriami įvairūs pastatų kompleksai, statiniai, kurie yra be galo svarbūs urbanistikos ir architektūros istorinei raidai. Tai ir Kėdainių senamiestis - urbanistikos vertybė, kuris susiformavo XVII-XIX a; Vilniaus senamiestis (įrašytas ir į Unesco pasaulio kultūros sąrašą) bei daugelis kitų

Dailės paveldo apsauga. Dailės paveldui dažniausiai priskiriami įvairių epochų meniniai dirbiniai, pavyzdžiui įvairiais raižiniais dekoruotos sakyklos, durys, taip pat freskos bei daugelis kitų.

Kapų, istorinių kapinių ir memorialinių vietų apsauga. Atskirą Lietuvos kultūros ir istorijos palikimo dalį sudaro istorinės kapinės ir memorialinės vietos. Tai ir kapinynai ar kitos senovės laidojimo vietos, ir neveikiančios kapinės, ir karių kapai. Tradiciniai liaudiški Lietuvos atmintini paminklai (kryžiai, koplytstulpiai), kurie yra vieni įstabiausių meno reiškinių Europoje. Didžiausią senųjų kapinių dalį Lietuvoje sudaro katalikų kapinės. Be to gausu išlikusių bei valstybės saugomų kitų religinių grupių kapinių: žydų, evangelikų-liuteronų, evangelikų-reformatų, stačiatikių, sentikių, musulmonų, totorių, karaimų.

ups