Kur Vilniuje gimsta menas? Dirbtuvėje pas Laisvydę Šalčiūtę (0)

2016-01-13 09:30:01

Autorius: Modernaus Meno centras

Nuotr.: MMC

Beldžiamės į dar vienas duris Vilniaus grafikos meno centro avilyje. Mus pasitinka Laisvydė Šalčiūtė. Pasikalbėti įsikuriame prie rašomojo stalo.

Šiuo metu Laisvydė Šalčiūtė studijuoja meno doktorantūrą ir tyrinėja (Melo)dramatiškus kūniškumo įvaizdžius. Vieną darbo pusę sudaro meninė dalis, o antrąją – teorinė. Meninė dalis jau buvo pristatyta parodoje „(Melo)dramos. Isterija“. Priešakyje laukia etapas prie šio stalo.

Bet dabar kalbamės apie mus supančius kūrinius. Kas mene įdomu Laisvydei? Minties judesys. Nes menas yra jos mąstymo būdas. Šį mąstymo mechanizmą užkūrė menininkės mokytojas – grafikas Rimtautas Vincentas Gibavičius. Padaręs įtaką ne savo kūryba, bet kaip asmenybė – rekomenduodamas knygas, kiną, teatrą, plėsdamas akiratį ir kontekstus.

Ką menininkė apmąsto savo kūryba? Moterį. Skirtingus moters vaidmenis: menininkės, žmonos, motinos, dukters. Darbuose reflektuoja save kaip menininkę-moterį.

Neatsitiktinai ir Literatų gatvės sienoje savo dedikaciją skyrė rašytojai ir feminizmo ideologei Simonai de Beauvoir, kuri kartu su gyvenimo draugu, rašytoju Jeanu Pauliu Sartru lankėsi Lietuvoje.

Kokia Laisvydės Šalčiūtės kasdienė rutina? Įprastai važiuoja į dirbtuvę. Čia rengdama parodą pradirbo kiaurą vasarą. Dideli formatai reikalauja be galo daug fizinės ištvermės – medyje išskaptuoti piešinį, voluoti dažais, įtrinti šaukštu, atspausti.. Pasak menininkės, šį kartą visas šis procesas konceptualiai susiliejo su parodos idėjiniu turiniu. Tapo lyg metafora sizifiškų moters buities darbų, niekad nesibaigiančių, varančių į isteriją.

Savo kūryba menininkė nuo pat pirmųjų darbų plečia grafikos meno ribas. Todėl dirbtuvėje nestebina nei teptukai, nei pieštukai, nei molbertas. Tai priemonės, kuriomis ant savo atspaudų dirba Laisvydė ir jie tampa vienetiniais meno kūriniais.

Kūryboje Laisvydei rūpi ir vartotojiška visuomenė, kurią lydi visa apimantis perviršis – vaizdų, informacijos, emocijų, daiktų. Iš šio perviršio, iš vaizdų gausos išgriebia temas, motyvus. Gal todėl ir dirbtuvėje tiršta visokių mažmožių, daiktų daiktelių.

Nors apmąsto rimtas ir skaudžias temas, kūriniais apie tai stengiasi nekalbėti rimtai ir skaudžiai. Renkasi paradokso principą, žaismę. Kuria vedama klausimų. Jie yra svarbesni už išvadas.

Išeinant norisi pamoti Eimanto Ludavičiaus sukurtam menininkų plaštakų miškui. Laisvydės Šalčiūtės –lengvai atskiriama su šešiais pirštais. Čia mintys natūraliai ima suktis ir apie perviršį, ir apie tą nesustabdomą nuolatinį judesį.