Oskaro Koršunovo teatras (dabar OKT / Vilniaus miesto teatras) įsikūrė 1999 m. ir nuo pat savo gyvavimo pradžios ryžosi būti nepriklausomas. Tiesa, tokia rizika neišvengiamai pareikalavo aukų: naujai įkurtas teatras neturėjo ne tik nuolatinio pajamų šaltinio, efektyviam ir kūrybingam darbui būtinų administracijos ir repeticijų patalpų, bet ir pastovios vaidybos aikštelės, kurioje galėtų nuolat rodyti geriausius savo spektaklius. Toks rizikingas žingsnis buvo žengtas dėl vienos vienintelės priežasties: OKT tvirtai nusprendė nutraukti visas sąsajas su to meto teatrine realybe ir kurti nauja, šiuolaikiška teatro kalba pagrįstą tikrovę.

Išlikdamas nepriklausomas, Oskaro Koršunovo teatras rėmėsi kryptinga meninės programos strategija. Jis netapo paskirų projektų gamintoju, o sukūrė tvirtą repertuarą, apimantį tiek šiuolaikinės dramaturgijos, tiek klasikos pastatymus. Sakytume, pagrindinis OKT repertuaro credo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką. Todėl spektakliai organiškai išplaukia vienas iš kito: M. von Mayenburgo „Ugnies veidas“ siejasi su W. Shakespeare‘o „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“, W. Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapnas“ – su S. Kane „Geismu“. Nedisonuoja nei M. Ravenhillo „Shopping and fucking“, Sofoklio „Oidipas karalius“, nei brolių Presniakovų „Vaidinant auką“, o M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir W. Shakespeare‘o „Hamletas“ iškyla kaip vieni reikšmingiausių Oskaro Koršunovo teatro spektaklių. Nepaprasto žiūrovų dėmesio sulaukė geriausiu 2010 metų spektakliu pripažintas O.Koršunovo kūrinys „Dugne“ pagal M.Gorkį. O naujausias OKT spektaklis „Prakeiktieji“ pagal Eugene O’Neilo pjesę, pastatytas jauno režisieriaus Artūro Areimos, dar tik pradeda ieškoti vietos žiūrovų širdyse.

Nors teatras ir visiškai savarankiškas, jam pavyko suburti savą, gana didelę trupę, kurioje nuolat dirba 15 aktorių. O jeigu suskaičiuotume visus teatro vaidinimuose dalyvaujančius aktorius, jų būtų keliskart daugiau.

Šiandien teatras žino, kad negalės išlikti kūrybingas ir šiuolaikiškas gyvuodamas vien lokalioje erdvėje, – nemezgant dialogo su svetur egzistuojančiu teatru sekinamos meninės galimybės. OKT nesiliaus ieškojęs naujų formų ir bendravimo būdų – ne tik išeidamas anapus scenos ar teatro pastatų, bet ir peržengdamas tradicinių teatrinių sampratų ribas. Teatras ir toliau stengsis žiūrovo vaizduotėje kurti savo architektoninę viziją.