Šv. Dvasios cerkvė stovi Vilniuje, Aušros vartų gatvėje. Ši cerkvė – Lietuvos stačiatikių centras. Prie jos veikiantys vyrų ir moterų vienuolynai – vieninteliai stačiatikių vienuolynai Lietuvoje. Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės. Pati cerkvė įdomi tuo, kad tai yra vieninteliai stačiatikių maldos namai Lietuvoje, pastatyti pagal barokinės bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą 17-ame amžiuje. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m., neseniai buvo atšvęstas 400 metų jubiliejus.

Stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių brolija. Jie 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija. Kadangi toje miesto dalyje jau nuo senų laikų gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.

Moterų vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV - XVI a. sandūroje. Stačiatikės vienuolės, įsikūrė miesto pakraštyj ir, pasistatė medinius vienuolyno pastatus bei mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi. Anksčiau vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negu dabar, vienuolynui dar priklausė dabartiniai „Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija.

Kadaise abu vienuolynus skyrė tvora. Abu namai turi gotikos stiliaus fragmentų.

Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos – Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Cerkvė buvo baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniško kryžiaus plano bazilika su kupolu, dviejų bokštų fasadu, plačiu barokiniu frontonu cerkvė struktūra labai panaši į barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios struktūrą. Tik trys pusapvalės apsidės presbiterijoje daro ją panašią į kitas Lietuvos mūrines cerkves. Prie cerkvės, šiaurinėje pusėje, pastatyta varpinė.

XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Šv. Dvasios vienuolynui buvo pavaldūs kiti LDK stačiatikių vienuolynai (Minske, Slucke, Vievyje, Pinske), o Šv. Dvasios cerkvė tapo Lietuvos stačiatikių metropoline šventove.

XVIII a. cerkvė nemažai kentėjo nuo gaisrų, karų ir kitų nelaimių. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas.

XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos. Vietoj žemo, paslėpto po stogu, būdingo ankstyvajam barokui kupolo pastatytas ant aukšto būgno iškeltas, kokį ir dabar matome kupolas, o barokinė varpinė buvo perstatyta klasicizmo stiliumi.

1826 – 1851 m. po ikonoklastu įrengta požeminė kripta stačiatikių šventųjų Jono, Eustachijaus ir Antano palaikams. 1852 m. trijų šventųjų palaikai buvo perkelti į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar. Per specialias pamaldas relikvijorius atveriamas, tikima, kad relikvijos turi gydomųjų galių. Stačiatikiai birželio 26 d. švenčia šių relikvijų perkėlimo šventę.