iVilnius.lt

Rugpjūčio 22 13°C

Pagrindinis > Lankytinos vietos

Šv. Stanislavo ir šv. Vladislavo arkikatedra bazilika

Atgal į sąrašą
Įvertinimas: 0 iš 5
Telefono nr.: +370 5 261 0731
El. paštas: parapija@katedra.lt
Internetinis puslapis:
Darbo valandos: I-VII: 07.00-19.00
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Vladislovo Arkikatedra bazilika yra įsikūrusi Šventaragio slėnyje, kuriame, manoma, pagonybės laikais stovėjo aukuras, degė amžinoji ugnis ir galbūt net buvo Perkūno šventykla. Dabar Arkikatedra – vienas pagrindinių Vilniaus simbolių, aplink ją nuolat buriuojasi Vilniaus gyventojai bei svečiai.

Pirmoji katedra, kaip manoma, buvo įkurta dar didžiojo kunigaikščio Mindaugo laikais, kai jis 1251 m. priėmė krikštą. Tada popiežius Inocentas IV išleido bulę kuria įpareigojo Lietuvos karalių skirti žemės sklypą katedrai statyti. Tai buvo akmeninis pastatas su masyviu keturkampiu bokštu vakarų pusėje. Šios katedros liekanų (pamatų bei grindinio) rasta dabartinės katedros požemiuose atliekant tyrimus 1973 – 1976 m. Pastatas turėjo romanikos bei gotikos stilių bruožų. Manoma, kad žuvus Mindaugui (1263 m.) katedra vėl buvo paversta pagonių šventykla.

Lietuvos krikšto metais (1387 m.) Jogaila pastatydino naują, gotikinę, katedrą, kurios liekanų taip pat rasta dabartinės katedros požemiuose. Tada ji turėjo penkias koplyčias. Prie katedros veikė ir mokykla (greičiausiai tai buvo pirmoji mokykla Lietuvoje, ji minima 1452 m.).

Po 1419 m. gaisro Vytautas atstatė katedrą, tuo metu ji tapo itin didinga, haline gotikinio stiliaus šventove. Koplyčių stogai buvo paauksuoti, fasadai su kontraforsais. Pastatytos dar penkios koplyčios (Mantvydų, Goštautų, Kęsgailų, Karališkoji bei Vyskupų). Šioje katedroje buvo vainikuojami Lietuvos didieji kunigaikščiai, daugelis jų bei kitų Lietuvos didikų bei vyskupų čia buvo palaidoti, nors ne visų kapų tikslios datos dar ir šiandien nėra žinomos.

1522 m. prie katedros veikė trijų klasių mokykla, joje mokyta retorikos, muzikos, dialektikos ir lotynų kalbos.

XVI a. ir vėliau pamokslai katedroje skaityti lietuvių kalba.

Katedra ne kartą degė. Restauracijų ir remontų metu įgijo renesanso, vėliau ir baroko stilių bruožų. 1769 m. per audrą griuvo pietinis fasado bokštas. Griūdamas jis apardė ir pačią katedrą. Ignotas Masalskis, Vilniaus vyskupas, pavedė katedrą rekonstruoti garsiajam architektui Laurynui Gucevičiui. Jis paliko senąjį katedros planą ir įkomponavo į jį naująjį pastatą Šv. Kazimiero koplyčią ir Valavičių (Karališkąją) koplyčią. Bažnyčia įgavo prancūzų klasicizmo pamėgtą griežtai geometrinę keturkampę formą. Katedra tapo monumentaliausiu, grynai klasicistinio stiliaus pastatu visoje Abiejų tautų respublikos teritorijoje. Darbai baigti 1820 m., jau po Gucevičiaus mirties, juos užbaigė Mykolas Šulcas. Ant katedros stogo, virš frontono buvo pastatytos trys statulos: Šv. Elenos, Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo (skulptorius Kazimieras Jelskis). Sovietų okupacijos metais jos buvo nugriautos, bet 1997 m. jas atkūrė skulptorius Stanislovas Kuzma.

1922 m. šventovei suteiktas bazilikos titulas, o 1925 m. ji tapo arkikatedra.

1931 m. įvyko didelis Neries potvynis ir katedra buvo apsemta. Jos sienose ir skliautuose atsirado plyšių. Katedra buvo uždaryta, jos rekonstrukcijų darbai vyko 1932 – 1939 m. Remontų metu buvo rastos kelios kriptos, tarp kurių Aleksandro Jogailaičio ir dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai. Jiems įrengtas mauzoliejus, kuriuos katedros požemiuose gali aplankyti kiekvienas norintis.

1949 m. katedra buvo uždaryta. Į katedrą buvo įsilaužta, dalis turto – išvogta, kitas turtas buvo suniokotas. Vėliau buvo nustatyta, kad turtas išdalytas įvairioms įstaigoms ir parduotas. Taip pat buvo rasti apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, vargonai, apgadintos skulptūros ir antkapiai. Po kiek laiko katedroje atlikti architektūriniai ir archeologiniai tyrimai, ji sutvarkyta.

1988 m. per Sąjūdžio suvažiavimą paskelbta apie katedros grąžinimą tikintiesiems. Po metų ji buvo iškilmingai pašventinta ir nuo spalio mėnesio katedroje vėl nuolat laikomos Šv. Mišios.

Šiuo metu bažnyčia yra klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, halinė. Viduje yra vienuolika koplyčių ir zakristija. Šoniniuose fasaduose pastatyta 12 rokokinių skulptūrų, vaizduojančių Lietuvos kunigaikščius, apaštalus ir šventuosius. Jos čia atkeltos iš 1832 m. uždarytos Kazimiero koplyčios. Katedros vidus – klasicistinis, griežtų formų. Vargonai į katedrą atkelti 1859 m. iš uždarytos Augustinų bažnyčios. Uždarius katedrą vargonai sunyko, tačiau 1969 m. buvo restauruoti. Didįjį altorių puošia Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis“, o šonines navas – šešiolika italo Konstantino Villani paveikslų. Interjere daug epitafijų ir memorialinių lentų, iš kurių įdomiausia yra memorialinė lenta, skirta Vytauto Didžiojo atminimui.

Eksterjere vyrauja griežtas klasicistinis stilius. Už centrinio portiko kolonų, nišose, stovi itin gražiausios statulos: tai Abraomas, Mozė ir keturi evangelistai. Aukščiau yra penkios horeljefinės kompozicijos Naujojo Testamento tema. Frontono timpane barokiniu stiliumi pavaizduota Nojaus arka. Visas skulptūras sukūrė italų dailininkas Tommaso Righi.

Šv. Kazimiero koplyčia

Šv. Kazimiero koplyčia – įspūdingas barokinio stiliaus kūrinys išsiskiriantis katedros eksterjere ir vienas vertingiausių Lietuvos baroko dailės paminklų. 1602 m. Kazimierą pripažinus šventuoju Zigmantas Vaza pradėjo statyti jo palaikams deramą koplyčią. Joje išryškėja itališkojo meno įtaka. Pastato projektą parengė architektas Matteo Castello, interjerą sukūrė Costantino Tencalla. 1655—1661 m. rusų invazijos metu iš katedros išgabenti ir paslėpti patys vertingiausi dalykai, o Šv. Kazimiero palaikai keliems metams išgabenti į Rožaną (dabartinės Baltarusijos teritorija) ir saugoti Lietuvos didikų Sapiegų rezidencijoje. XVII a. pabaigoje koplyčia restauruota. Koplyčios kūrėjai norėjo perteikti Dangaus ir žemės darnumą ir vienovę. Kupolo viršuje — apskritimas. Tai tobulybės — paties Dievo simbolis. Interjerą puošia daugybė simbolinių vaizdų, tokių kaip gaudybės ragas, angelai ir panašiai. Altoriaus kairėje stovi nedidelė, kilnojama, medinė, baroko stiliaus sakykla, pagaminta XVIII a. Į ją patenkama mediniais, kiek lenktais laipteliais. Koplyčioje taip pat įrengti du balkonai. Vakarinėje sienoje įrengtame balkone yra vargonai. Dabartiniai vargonai įrengti 1965 m. Prie rytinės sienos, virš įėjimo esantis balkonas buvo skirtas karališkajai šeimai. Dabar šiame balkone įrengti nedideli vargonėliai, kuriais grojama per kasdienes Šv. Mišias. Nuo XVII a koplyčia išsaugota be didelių pakeitimų.

Katedros požemiai

Kartais sakoma, jog nemaža dalis Vilniaus miesto esti po žeme. Ir tai tikra tiesa. Laikui bėgant, siaučiant įvairioms stichijoms senieji Vilniaus mūrai buvo palaidoti. Į juos bent jau iš dalies galime pažvelgti užsukę į katedros požemius.

Katedros požemiai buvo bažnyčiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelniusių asmenų laidojimo vieta. Vilniaus katedros grindys perklotos daugiau kaip 12 kartų, o pirmosios katedros grindys yra 2,7 m gylyje.

1931 m. po pavasarinio potvynio katedros sienose atsivėrė didesni plyšiai. Katedros rekonstrukcijų metu buvo atlikti ir archeologiniai tyrinėjimai. Tada, po Šv. Kazimiero koplyčia, atradus kunigaikščių ir jų šeimų narių palaikus, buvo įrengtas mauzoliejus. 1968 – 1989 m. kriptos buvo tvarkomos, vykdomi tyrinėjimai, parengta ekspozicija.

Karalių kriptoje, įrengtoje po pagrindine katedros nava, laidoti garsiausi Lietuvos valdovai. Ši kripta pastatyta maždaug XV a. pabaigoje. Dabar ši kripta tuščia, joje paliktos pirmykštės gruntinės grindys. Iš jos Didžiųjų kunigaikščių karstai buvo perkelti į mauzoliejų.

Kapitulos kripta – didžiausia ir vaizdingiausia požeminė katedros patalpa. Tai gotikinė, dviejų navų kripta, puošta kryžminias burių pavidalo skliautais. Joje buvo laidojami kapitulos nariai.

Vyskupų kriptoje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus Vyskupai: Jonas Žygimantaitis, Motiejus Ancuta, Jonas Zaviša, Mykolas Zienkovičius, Ignas Jokūbas Masalskis. Kai kurie vyskupai buvo palaidoti ir koplyčiose.

Katedros varpinė

Katedros varpinė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1522 m. Seniausia varpinės dalis išmūryta XIII a. Vilnelės senvagės dugne. Manoma, kad apvalus Žemutinės pilies gynybinis bokštas pastatytas XIV a. antroje pusėje, o varpinei pritaikytas jau XV a. Jos sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, jose buvo aukštos, plačios angos su pusapskritėmis arkomis, virš jų – šaudymo angos. XVI a. buvo pristatytas antrasis, o XVII a. ir trečiasis varpinės aukštai. XVII a. antroje pusėje bokšte įrengtas laikrodis. Paskutiniai remonto darbai atlikti 1965 m.

Varpinės apatinė apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekana, kuri yra gotikinio stiliaus. Viršutinės dalies pirmieji du tarpsniai turi baroko stiliaus bruožų. Trečiasis tarpsnis – klasicizmo. Su kryžiumi varpinės aukštis siekia 57 m. Stogas – šalmo pavidalo, su piramidine smaile, jos viršūnė baigiasi geležiniu vietos meistrų darbo kryžiumi, ant paauksuoto būgno įtvirtintu 1893 m.

Arkikatedra bazilika Katedros aikštė Katedros aikštė Vilniaus Arkikatedra bazilika Katedros aikštė Katedros aikštė Katedros varpinė Arkikatedra bazilika Arkikatedra bazilika Arkikatedra bazilika Arkikatedra bazilika Šv. Kazimiero koplyčia Šv. Kazimiero koplyčia Arkikatedra bazilika Šv. Stanislavo ir šv. Vladislavo arkikatedra bazilika

Susijusios vietos

ups