Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos teritorijoje stovėjo apie 500–600 įvairių žydų maldos namų (vien Vilniuje jų buvo apie 100). Daugelis iš jų sunaikinti, nugriauti arba smarkiai nukentėjo, pokario metais sinagogos buvo pritaikytos sandėliams, sporto salėms ir kitoms reikmėms. Šiuo metu yra išlikę apie 80 žydų maldos namų, 13 iš jų mediniai.

Sinagogų architektūra labai skiriasi nuo kitų sakralinių pastatų architektūros. Jos buvo mažiau pastebimos, jų nestatydavo miestų centruose, kur paprastai dominavo katalikų bažnyčia ar carizmo laikais pastatyta cerkvė.

Vilniaus choralinė sinagoga ypatinga vien jau dėl to, kad ji vienintelė išlikusi sinagoga Vilniuje.

1830 – 1840 m. Vilniuje ėmė plisti žydų pasaulietinės apšvietos sąjūdis. 1846 m. žydų švietėjai nutarė, kad jiems reikia patalpų susitikimams. Tuo tikslu buvo nuspręsta įkurti sinagogą. 1847 m. buvo gautas leidimas statyboms. Ji pavadinta „Tohorat Hakodeš“ (Šventovės išvalymas). 1902 m. architektas Dovydas Rozenhauzas parengė pastato projektą. Po metų maldos namai buvo atidaryti. Maldos namai pastatyti istorizmo epochoje. Istorizmas – architektūros kryptis, pagrįsta praeities stilistinių formų imitavimu. Pastatas yra mauritaniško (maurų) stiliaus, dviejų aukštų. Pirmame aukšte yra vyrų skyrius, o antrame moterų skyrius bei patalpa chorui. Vilniaus sinagogoje yra neoromantinės architektūros elementų bei sinagogų architektūrai būdingos rytietiškos simbolikos. Virš frontono yra dar vienas sinagogoms būdingas atributas – lentelė su Dešimt Dievo įsakymų (dekalogas). Fasade yra įrašas hebrajų kalba „Maldos namai – šventenybė visoms tautoms“.

Sinagoga vadinama choraline, nes joje atliekamas apeigas palydi choro giedojimas. Šis pavadinimas prigijo ir išsilaikė iki šių dienų.