Antanas Venclova (1906 – 1971) – lietuvių kilmės prozininkas, poetas, vertėjas, literatūros kritikas, pasižymėjęs politikos srityje, taip pat Jeilio (JAV) universiteto profesorius. Svarbiausi kūriniai: „Sutemų skerstgatviuos“ (1926), „Obelis kur augalota“ (1945), „Vakarinė žvaigždė“ (1971), romanas „Draugystė“ (1936), atsiminimų knygos „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966) ir daugelis kitų.

A. Venclovos memorialinio buto kabine atsispindi 1950 – 1970 m. Vilniaus lietuvių inteligentijos buitis. Čia lankėsi daug Lietuvos šviesuolių.

Muziejus daugiau orientuotas į jaunosios kartos atstovus. Čia sukaupta nemažai knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje. Muziejuje organizuojami vakarai visuomenei, taip pat bendradarbiaujama su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Lietuvos mokyklomis. Muziejus turi savo interneto svetainę, galima pasižiūrėti virtualias parodas.

Venclovų namuose yra per 8 tūkst. eksponatų. Rinkinius sudaro A. Venclovos fondas, Tomo Venclovos fondas ir dar visai neseniai pradėtas kaupti ir saugoti Račkauskų šeimos fondas.

Muziejus įkurtas paties A. Venclovos bute, kuriame jis gyveno 1964 – 1971 m., taip pat čia veikė Vilniaus rašytojų muziejus, o galiausiai 1991 m. butas pertvarkytas į A. Venclovos memorialinį butą – muziejų.